Kiekvienas šiandien gyvename savais individualiais klausimais: kaip rasti bendrą kalbą su klientais, kaip išgyventi? Savo individualaus verslo subtilybes, gudrumus maskuojame už architektūros bendruomenės skraistės, kuri, kaip gera močiutė toleruoja neklausimą, paglosto galvelę, papopina malonia staigmena. Naivu mąstyt kitaip , kad architektūra ne verslas. Tai verslas, kurio dėka mes pildome savo svajones, savo lūkesčius, savus užmanymus. Tik kuom mes skiriamės, nuo tų, kurie turgeliuose pardavinėja silkę. Gudresni? Sumanesni? Gal tai, kad pardavinėjame ne silkę. O, pinigai, kai įprasta sakyti, nekvepia. Kai nuvertiname savo darbą,kai menkiname savo kolegas, išduodame juos, mulkiname pačius klientus šiandienos profesionalumas lieka stovėti negarbingos nuogybės povyza. Kokius principus, normas, pozicijas gina ir toleruoja mūsų bendruomenė? Skambūs tušti lozungai, mandagūs rankų gestai, nuolankiai malonios šypsenos kol esam susirinkę kartu. Jas uždarom ir pradedam kiekvienas savo. O, vėliau susirinkę vėl stebimės, kokia nedėkinga mums aplinka. Mūsų bendruomenėje kolegiškumas, atsakomybė už savo darbą, poelgius tapo nuvalkiotais ir tuščiais siekiais. Bendruomenės lozungu greit taps žodžiai: išdurk artimą savo, kad galėtum pasidžiaugti, kitaip jis išdurs tave ir draugiškai tau paplos.
Klausiu savęs, kodėl yra panašūs mūmyse tokie reiškiniai. Manau, pirma, nėra tvirto nusistatymo, vienybės, vieningumo ir tikros pagarbos mus jungiančiose principuose, bendruose siekiose, esame ir labai "žemiški" ir menki, "šventesni' už šventuosius. Kažkam paranku, kad nebūtų išspręsta vieningos kainos sistema mūsų darbe. Vieni pavadins tai, kad tai kartelinis susitarimas, kitiems patogu, nes galės išvengti kitų baimių. Kas blogai kainuose? Šiandien privačiame sektoriuje: Vilniuje pasiūlai kainą 12-14 t. už privataus namuko projektą,kitas kolega jį padaro už 1000 lt., kitame rajone pasiūlai 6-8 t.lt- kolegos padaro už 800 lt. Jei neskaitom STR ir nežinom jų bendrų reikalavimų projektui, tai imkim ir dovanokim savo darbą, imdami tik už suderinimą arba kopijavimą. Pagarba tiems, kurie šian sugeba 60-120 t.lt paiimti už darbą.Yra reiškinių, kai rajone galima kontroliuoti savų pageidaujamų architektų srautą,( toks požiūris turi pliusą, klientas priverstas susimokėt du kart) Manau, jei klientas neranda kelių šimtų litų atsiskaityti už darbus, tai iš ko statys namą: šiaudai, molis? Batus už 50-1200 lt nešiojame 1-2 sezonus, o namuose gyvename 1 parą? Šian, bėda jau, kad mes stovim prie kliento durų, o ne ne jie prašo paslaugos. Manau mūsų neatsakingumas prieš mūsų bendruomenę, prieš kolegas yra didžiausia kaltė. Geras projektas reikalauja ir laiko ir darbo, ir žinių, ir pastangų, pasiaukojimo.
Kitas reiškinys- konkursų sektorius. Dalyvauja projektuotojai, laimi perpardavėjai. Patys profesionalai numuša kainas, perpardavinėtojai pasiima savo dalį, o patys gailimės ,kad nesam studentai, nes nerandam jokio padorumo už tokią kainą dirbt.
Tikriausiai padrikai išsakiau tas pačias mūsų visų mintis, ir nieko naujo, jokių pasiūlymų. Manau, pirma, turime vieningai nuspręsti, kas iš vis yra architektų bendruomenė, kas joje mus jungia, ar mes stiprūs gyventi bendromis nuostatomis,laikytis bendrų normų, būti labiau teisingi, griežtesni, nei lengvabūdiški ir neatsakingi. Antra, bendruomenės sudėtis:liūdna, iš jos išeinančių su visam daugiau, nei ateinančių. Kodėl? Ar tikrai lengva tapti "pripažintu" kolega? Ar yra koks tai tikras siekis, tikra moralinė nauda iš bejėgės bendrijos, kur lozunguojamos vertybės,o toleruojamos tuštybės.
Pasidalinsiu vienu iš pasiūlymų, bandyti keisti tuos negerumus. Gal isivyraus diskusijos ir leis bendrai padaryti atitinkamas išvadas, vienašališkai priimti bendrus sprendimus.Tęsiu...